Ramūnas Zilnys ("Lietuvos rytas")

Buvo laikai, kai dėl Alano Wilderio autografo ir galimybės paspausti ranką gerbėjai buvo pasirengę bučiuoti asfaltą prie arenos durų. Tačiau tai - jau praeitis. Buvęs garsios britų grupės „Depeche Mode“ narys gegužės 10-ąją gros nedidelėje salėje Vilniuje.

Kai 51-erių Alanas žingsniuoja Londono gatvėmis, mažai kas įtaria, jog akiniais nuo saulės nosį pabalnojęs vyriškis prieš du dešimtmečius kartu su trimis bendražygiais puikavosi šimtų žurnalų viršeliuose.

1982-aisiais prie „Depeche Mode“ prisijungęs klavišininkas tapo svarbia šios grupės, kuri kartais lyginama su religija ar kultu, istorijos dalimi. Kiti „depešai“ jį atvirai vadino muzikaliausiu grupės nariu. Alano sukurtos aranžuotės daug prisidėjo, kad dešimtys „Depeche Mode“ dainų taptų neįtikėtinai populiarios.

Pasakojama, kad vienas geriausių „Depeche Mode“ kūrinių „Enjoy The Silence“ buvo neįkvepianti lėta baladė, kol jos į savo rankas neperėmė A.Wilderis. Jo išmonės dėka daina tapo pulsuojančiu popmuzikos himnu, iki šiol keliančiu džiugią isteriją „Depeche Mode“ koncertuose.

1995-aisiais, švęsdamas 36-ąjį gimtadienį, A.Wilderis paskelbė, jog traukiasi iš „Depeche Mode“. Tai buvo bjaurūs laikai - vokalistas Dave'as Gahanas skendėjo narkotikuose, pagrindinis grupės kompozitorius Martinas Gore'as - alkoholyje, o klavišininkas Andrew Fletcheris patyrė nervų išsekimą.

Grupės narių santykiai visiškai sugriuvo. Atrodė, kad „Depeche Mode“ reikia statyti antkapio akmenį. Iš šio beprotnamio pabėgus A.Wilderiui, grupė vis dėlto sugebėjo atsigauti ir iki šių dienų gastroliuoja didžiulėse arenose ir stadionuose.

O A.Wilderis grįžo prie solinio, eksperimentinės elektroninės muzikos projekto „Recoil“. Kuria muziką, pasiekiančią kur kas mažiau klausytojų, nei „Depeche Mode“ dainos - nors ištikimiausi „depešų“ klausytojai seka ir jo kūrybą. Mažiau šlovės, mažiau pinigų. Ramus gyvenimas, niekaip nepalyginamas su „Depeche Mode“ laikais. Tačiau Alanas jaučiasi visiškai patenkintas - arba bent jau taip tvirtina.

Gegužės 10-ąją „Recoil“ pirmą sykį viešės Lietuvoje. Vilniaus „Forum Palace“ rūmuose A.Wilderis surengs pasirodymą, kurį pats afišose vadina „Keista valanda“. Apie artėjančią pirmąją viešnagę Lietuvoje A.Wilderis pasakojo „Lietuvos rytui“.

- Jūsų buvę bendražygiai iš „Depeche Mode“ Lietuvoje viešėjo jau du sykius ir puikiai žino, kiek daug gerbėjams čia reiškia ši grupė. Jūs į Vilnių keliausite pirmą sykį. Ko tikitės?

- Bijau, kad šiuo klausimu esu neišmanėlis. Žinau jūsų kraštų istoriją, problemas dėl rusų okupacijos. Tačiau mano kartos žmonės augo, apie jūsų kraštus galvodami kaip apie kitą planetą. Tai, kad esate normalios Europos dalis - mums vis dar gana nauja.

- Šių gastrolių metų grosite ir Taline. Tame mieste yra vienintelis Europoje baras, skirtas grupės „Depeche Mode“ temai. Sienos nukabinėtos grupės, taip pat ir jūsų nuotraukomis, nuolat skamba „depešų“ muzika, sukasi vaizdo klipai.

- Tikrai? Pirmą sykį girdžiu. Ar verta ten eiti? Esu tikras, bus žmonių, kurie bandys mane ten nusivesti. Priklausys nuo nuotaikos. Gal reikės pasiimti apsaugininkų. Ar kas nors iš kitų grupės narių ten buvo?

- Taip, du sykius. - Tada gal ir man reikės užsukti.

- Yra nemažai klausytojų, kurie dievina „Depeche Mode“, bet nedaug žino apie jūsų dabartinę veiklą. Kaip apibūdintumėte koncertą, kurį surengsite Vilniuje?

- Pavadinčiau tai ne šou, o mano kūrybos pristatymu. Tikrai nebus panašu į tipišką roko koncertą. Muziką su savo bendražygiu Paulu Kendallu atliksime kompiuteriais ir sintezatoriais. Tai bus ne tik garsų, bet ir vaizdų šventė - rodysime specialų filmą, pritaikytą muzikai.

Muzika, kurią išgirsite - iš esmės tai, ką esu įrašęs albumuose, tačiau labiau pritaikyta koncertams, daugiau dinamikos, ritmo. Juk muzikos visai kitaip klausomės namie ir per galingą įgarsinimo sistemą koncerte.

Tikiuosi, publika reaguos, šoks, triukšmaus - taip dažniausiai būna. Nesusidarykite įspūdžio, kad „Recoil“ - tai meditacijos vakarėlių muzika, nors kai kurie kūriniai gali sukelti hipnozę. Neturime vokalisto, nešokinėjame po sceną, svarbiausias įspūdis - garsai ir filmas.

Daugiausia skambės perdirbtos dainos iš trijų pastarųjų „Recoil“ albumų - manau, tai mano geriausi darbai. Ir, žinoma, į programą įtraukėme kelias „Depeche Mode“ dainas, kad publika neužmigtų (juokiasi). Tas, prie kurių atsiradimo labiausiai prisidėjau.

- „Kad publika neužmigtų“ - savo kūrybą vertinate taip kukliai?

- Ne, tiesiog neneigsiu, kad žiūrovai labiausiai džiaugiasi, išgirdę jiems gerai žinomas melodijas. O tai - „Depeche Mode“ dainos. Reikia jiems duoti tai, ko jie nori, bet, žinoma, nepersistengti.

- Po kiekvieno koncerto bendraujate su žiūrovais ir dalijate autografus. Dauguma artistų taip nesivargina. Kodėl tai darote?

- Norisi parodyti pagarbą ir dėmesį ištikimiems žiūrovams, kurie mano muzikos klausosi daug metų. Juk nemažai jų perka kiekvieną išleistą mano ar „Depeche Mode“ įrašą.

Žinoma, kartais būna kiek komiškų situacijų - kai žiūrovas atsineša 60 plokštelių ir nori, kad ant visų pasirašyčiau. Tenka įvesti ribojimus (juokiasi).

- „Depeche Mode“ gerbėjai daug metų garsėja fanatiškumu. Kai grojote toje grupėje, tokių susitikimų nebūtumėte galėję rengti - 10 tūkstančių žiūrovų tikriausiai būtų jus suplėšę į gabalus. Ką apie klausytojus manote dabar, kai susitinkate akis į akį?

- Jie tokie patys bepročiai, kokius juos visada ir įsivaizdavau. Jūs teisus - „Depeche Mode“ nariams tokie jaukūs pasisėdėjimai su gerbėjais yra neįmanomi. Publikos tiesiog per daug. Nors, pamenu, kai prieš 30 metų pradėjau groti šioje grupėje, rengdavome tokias akcijas. Bet tada mūsų pasiklausyti ateidavo 2-3 tūkstančiai žmonių, dabar į tos grupės koncertus renkasi dešimt kartų daugiau. O aš koncertuoju kaip senais gerais laikais - ne itin didelei auditorijai, bet intymioje, jaukioje atmosferoje.

- Ne kartą sakėte, kad esate nusivylęs muzikos verslu. Kodėl apskritai jo nemetate?

- Kiekvieną kartą, kai sėdu kurti naujų dainų, pagalvoju - o kam to reikia? Juk beveik niekas jų nepirks. Bet aš - senamadiškas. Man vis dar smagu rankoje laikyti plokštelę, kurioje skamba valanda muzikos. O daugelis žmonių tiesiog iš interneto parsisiunčia dvi dainas, kurios jiems patinka. Man tai nesuprantama. Kai noriu naujos muzikos, einu į parduotuvę ir perku diską. Siųstis muzikos bylas iš interneto man nepatinka - jų labai prasta kokybė.

Muzika niekada nebuvau nusivylęs. Įdomu, jog vėl populiarėja keisti muzikos leidiniai - dėžės su įrašais ir suvenyrais, prabangiai pagamintos vinilinės plokštelės. Bet uždirbti iš muzikos įrašų beveik neįmanoma.

- Jei būtų įmanoma, sėdėtumėte namie ir nė negalvotumėte keliauti į Lietuvą?

- Ar koncertuoju dėl pinigų? Norėčiau atsakyti „taip“, bet tai būtų netiesa. Iš šių pasirodymų uždirbu labai nedaug. Gana brangu po pasaulį tampytis aparatūrą, vaizdo projekcijos suryja didžiąją uždarbio dalį. Pavyzdžiui, „Recoil“ gastrolės Amerikoje man atnešė nuostolių - koncertų rengėjai ten moka labai mažai.

- Pernai labdaros koncerte po keliolikos metų pertraukos pagrojote su „Depeche Mode“. Šįmet sukūrėte naują šios grupės dainos „In Chains“ versiją. Nuolat sklinda gandai, kad ruošiatės sugrįžti į šią grupę.

- Man smagu, kad žmonės taip kalba. Aš paprasčiausiai nesikratau savo praeities, susijusios su „depešais“, nebandau jos sumenkinti, pakišti po kilimu - tai būtų kvaila. Ši grupė - svarbi mano istorijos dalis. „Depeche Mode“ man atnešė puikią karjerą ir patogų gyvenimą.

Groti su grupe legendinėje Londono „Royal Albert Hall“ salėje, tuo pačiu ir padėti surinkti pinigų labdarai - tai buvo šaunu, niekas to nebūtų atsisakęs. O dėl dainos versijos, kurią sukūriau grupei - tai buvo įdomus iššūkis, ir tiek. Sutarėme, kad perdirbsiu dainą, kuri buvo sukurta, man jau išėjus iš grupės. Ir tai buvo smagu - dirbau atskirai nuo grupės, nebebuvo visų tų ginčų, kompromisų, su kuriais reikėdavo taikytis, sėdint toje pačioje valtyje. Be to, man tikrai patiko daina „In Chains“. Jei man būtų pasiūlę prastą kūrinį, niekaip nebūčiau sutikęs.

- Ar nepasiilgstate tų laikų, kai jus garbino pilnos arenos žiūrovų, į parduotuvę negalėdavote nueiti be apsaugininko? - Tikrai ne. Aš gaunu tiek dėmesio, kiek man pakanka. Visiškai nepasiilgstu cirko, šurmulio, nuolatinių kelionių, susijusių su „Depeche Mode“.

Dabar manęs gatvėje niekas neatpažįsta, nebado pirštais. Jau keliolika metų taip yra. Vienintelės vietos, kur sulaukiu dėmesio - mano arba panašią muziką grojančių atlikėjų koncertai. Pavyzdžiui, neseniai buvau britų dainininko Gary Numano koncerte, ten teko pasirašyti nemažai autografų.

- Turite du vaikus. Ką jie galvoja apie jūsų kūrybą?

- Mano dukrai Paris - šešiolika. Ji visą laiką vaikšto su ausinėmis - tikra melomanė. Žinau, kad jai patinka rokas - mėgstamiausia grupė „My Chemical Romance“. Bet šiaip ji neleidžia man pažiūrėti į jos muzikos grotuvą - turbūt bijo, kad išjuoksiu muziką, kurią ji mėgsta.

O dešimtmetis sūnus Stanley nuolat su manimi malasi įrašų studijoje. Jam patinka „Depeche Mode“, „Recoil“ ir pankai „Sex Pistols“. Abu mano vaikai užaugs, labai mėgdami muziką. Kaip ir jų tėtis.